Pagrindinė tokių kirtimų neigiamo įvertinimo priežastis yra ta, kad jie vykdyti medynuose, kuriuose nebuvo pakankamo tikslinių medžių rūšių pomiškio kiekio. Dažniausiai tai buvo medynai, kuriuose tokie atvejiniai kirtimai numatyti miškotvarkos projekte, o miškų urėdijose jie vykdyti neįvertinus realios situacijos.

Pažymėtina, kad apie 10 proc. neigiamai įvertintų tokių atvejinių kirtimų teko medynams, kuriuose praeityje buvo uosio pomiškis. Nors uosio pomiškis juose jau gana seniai žuvo, kai kur buvo besąlygiškai vykdomos miškotvarkos projektuose nurodytos ūkinės priemonės ir tokie medynai kirsti supaprastintais atvejiniais kirtimais dėl uosio. Kita dažnesnė nepatenkinamo įvertinimo priežastis – neatsižvelgta į aiškiai išreikštą pomiškio išsidėstymo grupiškumą. Kartais plotas be pomiškio siekė net iki 50 proc. viso medyno ploto, bet buvo vykdomi tolygūs atvejiniai kirtimai, kai reikėjo taikyti grupinius atvejinius kirtimus.

Vertinant supaprastintų atvejinių kirtimų medynuose su pakankamu pomiškio kiekiu kokybę buvo pastebėta ir kitų daromų klaidų. Gana dažnai neteisingai parenkamas pirmojo ardo kirtimo intensyvumas, po pirmojo kirtimų atvejo paliekant vos 0,2 ar net 0,1 skalsumą. Daugumoje atvejų tai neturėjo labai didelės įtakos kirtimų kokybei, nors ir buvo pažeisti galiojančių Pagrindinių kirtimų taisyklių reikalavimai (jei pomiškio būklė pakankamai gera, o pirmojo ardo skalsumas ne ypač didelis, pomiškis prie pakitusių aplinkos sąlygų neblogai prisitaiko ir po tokių kirtimų).

Manytume, kad ne itin prasminga palikti paskutiniam atvejui 0,1 skalsumo pirmąjį ardą. Jo įtaka unksminių medžių rūšių (pomiškyje paprastai vyrauja eglė) pomiškio prisitaikymui labai maža, tai nenaudinga ir ekonominiu požiūriu. Parenkant atvejinių kirtimų atvejų skaičių ir kirtimo intensyvumą, būtina atsižvelgti į viršutinio ardo skalsumą ir pomiškio būklę. Jeigu medyno pirmo ardo skalsumas nedidelis (0,5 ir mažesnis), viršutinį ardą galima nukirsti vienu atvejinių kirtimų atveju. Vienu atveju, kai pomiškis labai gausus ir gyvybingas, galima kirsti ir 0,6 skalsumo medynų pirmąjį ardą. Jei pomiškis mažai gyvybingas, tikslinga taikyti du atvejus, tačiau tuomet viršutinio ardo skalsumas po kirtimo turėtų likti bent 0,3.

Esant medyno skalsumui 0,7 ir daugiau, rekomenduotina viršutinį ardą nukirsti dviem kirtimo atvejais, kai skalsumas ypač didelis – ir 3 atvejais, tačiau viršutinio ardo skalsumas prieš paskutinį kirtimo atvejį neturėtų likti mažesnis kaip 0,3. Nereti atvejai, kai vienoje nemažo sklypo dalyje pomiškio yra pakankami, o kitoje – trūksta, tačiau visas sklypas kertamas vienodai – supaprastintais atvejiniais kirtimais. Kai medynuose pomiškio išsidėstymas nevienodas (vienur tolygus, kitur – grupinis), tame pačiame sklype gali būti taikomi skirtingi kirtimo metodai:

a) esant tolygiam ar artimam jam išsidėstymui – tolygūs supaprastinti atvejiniai kirtimai; 

b) esant aiškiai išreikštam grupiniam pomiškio išsidėstymui – grupiniai atvejiniai kirtimai. 
Tose sklypų dalyse, kur pomiškio aiškiai nepakanka, tikslinga taikyti plynus arba net tipiškus atvejinius kirtimus.

Matėme atvejų, kai vykdant tokius kirtimus neteisingai parenkami paliekami ir kertami medžiai: pirma kertamos ilgaamžiškesnės medžių rūšys, o ne atvirkščiai; kartais pirmu atveju iškertami geriausi A klasės medžiai, o po kirtimo paliekami B ar net C klasės medžiai. Teko girdėti girininkų paaiškinimų, kad taip siekiama didesnio medžių išsidėstymo tolygumo. Tačiau pagrindiniai miško kirtimai – ne medynų ugdymas. Atrenkant kertamus ir paliekamus medžius, reikėtų vadovautis šiais pagrindiniais principais:

a) esant kitoms sąlygoms vienodoms, pirmiausia kirsti trumpaamžiškesnes medžių rūšis; 

b) pirmiausia iškirsti atsilikusio augimo C ir B klasės medžius, paliekant augti geriausius A klasės medžius.

Nereti atvejai, kai po atvejinių kirtimų pirmųjų atvejų medynai verčiami, laužomi vėtrų. Todėl aukščiau pateiktą rekomendaciją dėl ilgaamžių medžių rūšių palikimo reikėtų taikyti kūrybiškai. Kai gana akivaizdus vėjo pažeidimų pavojus (kirtimai vykdomi derlingų ir drėgnų augaviečių medynuose arba medynuose šalia jaunuolynų ar anksčiau iškirstų plonųjų kirtimų biržių), kertant mišrius medynus reikėtų vengti palikti viršutinio ardo egles. Jei pomiškis pakankamai gausus, jos kaip sėklų šaltinis tolimesniam žėlimui nebereikalingos, o pomiškio adaptaciją po kirtimų gali užtikrinti vėjui atsparesnės medžių rūšys (minkštieji lapuočiai, pušys).

Pažymėtina, kad supaprastinti atvejiniai kirtimai gali būti vykdomi ir tokiuose medynuose, kuriuose yra ir antrasis ardas, ir pomiškis. Beje, tokiuose medynuose vykdant atvejinius kirtimus kartais pasiekiamas ir atrankinių kirtimų tikslas – ima formuotis įvairiaamžis medynas. O tais atvejais, kai medyne yra gausus pomiškis, bet kartu ir jam vystytis trukdančių žymiai aukštesnių nei pomiškis antrojo ardo eglių, jas tikslinga iškirsti. Tokios eglės ne tik neigiamai veikia pomiškį, bet ir po paskutinio kirtimų atvejo dažnai nukenčia nuo vėtrų.

Įvertinus supaprastintų atvejinių kirtimų, vykdytų medynuose su antruoju eglės ardu (dviejų ciklų atvejinių kirtimų),kokybę, konstatavome, kad 69 proc. patikrintų sklypų (iš 150) kirtimų kokybė įvertinta teigiamai, 18 proc. – sąlyginai teigiamai. 13 proc. – neigiamai. Kadangi šie kirtimai (pirmasis ciklas) yra beveik identiški supaprastintiems atvejiniams kirtimams medynuose su pakankamu eglės pomiškiu, todėl ir problemos bei daromos klaidos panašios. Pagrindinė neigiamo šių atvejinių kirtimų įvertinimo priežastis – nepakankamas antro ardo skalsumas, dažniausiai netiksliai nustatytas miškotvarkos darbų metu.

Antra neigiamo vertinimo priežastis – antro ardo neperspektyvumas: per didelis užstelbimo laipsnis ir didelis antro ardo eglių amžius, o kartais ir žvėrių pažeidimai. Planuojant tokius kirtimus, tikslinga vertinti visus medynus, kuriuose antrojo ardo skalsumas 0,3 ir didesnis (miškotvarkos darbų metu antrojo ardo skalsumas neretai nustatomas netiksliai). Atvejinius kirtimus vykdyti tik nustačius, kad antro ardo skalsumas pakankamas (0,4 ir daugiau), o pats antrasis ardas perspektyvus, kad būtų suformuota nauja medyno karta.

Parenkant kirtimo intensyvumą bei atvejų skaičių ir atrenkant paliekamus ir kertamus medžius, būtina vadovautis tais pačiais principais, kaip ir vykdant supaprastintus atvejinius kirtimus medynuose su pomiškiu. Bet reikėtų atsižvelgti į tai, kad vyresnis antrasis ardas prie pakitusių aplinkos sąlygų prisitaiko sunkiau, nei jaunesnis pomiškis. Neverta vykdyti atvejinių kirtimų medynuose su stipriai žvėrių pažeistu antruoju ardu, kai sveikų eglių nepakanka produktyviam medynui suformuoti (praktiškai būtų, kai daugiau kaip 1/3 medžių turi senas neužgijusias žaizdas).

Objektyviai įvertinti dviejų atvejų atvejinių kirtimų, skirtų pušynams atkurti , kokybę dėl praėjusio trumpo laiko po jų pirmųjų atvejų buvo sunku, nes daugumos šių kirtimų galutinis rezultatas dar nevisai aiškus. Preliminarus vertinimas yra toks: 48 proc. aplankytų sklypų (vertintos 127 biržės) kirtimai įvertinti teigiamai, 42 proc. – sąlyginai teigiamai, 10 proc. – neigiamai. Pagrindinė neigiamai įvertintų šių kirtimų priežastis – per gana ilgą laiką nepakankamas arba beveik visai neįvykęs pušų žėlimas. Neigiamai vertinti tie sklypai, kur atžėlimas buvo nepakankamas po pirmojo kirtimų atvejo praėjus 3-ejims metams ir daugiau (praėjus tokiam laikui dėl dirvos suvelėnėjimo tikėtis atžėlimo jau beveik neverta).

Svarbiausios žėlinių neatžėlimo priežasty būtų šios:

a) blogai mineralizuota ar net visai nemineralizuota dirva;

b) menkas pušų derėjimas (kirtimai ir paramos žėlimui priemonės vykdyti, neatsižvelgiant į pušų derėjimą);

c) atvejiniai kirtimai vykdyti derlingose (Nc) augavietėse augančiuose pušynuose, kur yra eglės pomiškis arba atžėlimui trukdo avietės ar kita augalija;

d) kirtimai vykdyti medynuose, kur buvo lendrūnų židiniai, kurie po pirmojo kirtimų atvejo išplinta po visą sklypą.

Kita rečiau pasitaikanti klaida – paliekamas po kirtimo pušų skaičius ir jų išsidėstymas. Rekomenduojama po kirtimo 1 ha palikti 80-100 geriausių, galimai tolygiau sklype išsidėsčiusių pušų. Palikus 120-150 pušų, jų savaiminukams greitai pradeda trūkti šviesos, o palikus per mažai pušų, tokio kirtimo iš esmės nebegalima laikyti atvejiniu, nors pušies žėlimas galėtų būti ir pakankamai geras. Jei kirtimų metu susidaro kiek didesnės aikštės (kartais jų išvengti nepavyksta dėl grupinio kitų medžių rūšių, kurias palikti netikslinga, išsidėstymo), jų neverta bandyti „kompensuoti“, paliekant ryškiai tankesnes medžių grupes kitose vietose. Ten atžėlusioms pušims vystytis neretai trūksta šviesos.

Šių kirtimų neverta vykdyti medynuose, kuriuose formuojasi lendrūnų židiniai, vengti juos vykdyti „c“ trofotopo augavietėse. Vykdant tokius kirtimus Lb augavietėse, dirvą būtina mineralizuoti iki mineralinio sluoksnio. Ypač nederlingose kerpšilio augavietėse dirvą ruošti rekomenduojama mažiau radikaliai – pernelyg intensyvus jos ruošimas čia sudaro nepalankias sąlygas pušies žėlimui. Šiuose kirtimuose būtina atsižvelgti į pušų derėjimą ir juos (o ypač paramos žėlimui priemones) tikslinga vykdyti tik gausaus sėklų derliaus metais. Jeigu praėjus 4 metams ir daugiau po pirmojo atvejinių kirtimų atvejo pušies žėlimas yra nepakankamas, galimi tokie sprendimo būdai:

a) iš naujo mineralizuoti dirvą;

b) medyną, kur galimi plyni kirtimai, tikslinga nukirsti plynai ir paruošus dirvą įveisti miško želdinius;

c) miškuose, kur negalimi plyni kirtimai, po esamų pušų danga įveisti pušies želdinius ar atlikti dalinį želdymą.

Tais atvejais, kai galimas didelis straubliukų ir kitų kenkėjų pažeidimų pavojus, antrąjį kirtimų atvejį rekomenduojama vykdyti praėjus 8-10-čiai metų po pirmojo atvejo, kai pušaičių šaknies kaklelyje jau susiformuoja žiauberis (tai dažniausiai būna pušaitėms pasiekus apie 1 m aukštį). Kituose medynuose antrąjį kirtimų atvejį galima vykdyti ir anksčiau, praėjus 5-7-eriems metams po pirmojo atvejo (tuomet kirtimų metu išlaužoma mažiau atžėlusių pušų). Vengiant straubliukų pažeidimų, paskutinį kirtimų atvejį rekomenduojama vykdyti vasarą ar ankstyvą rudenį, kad iki kito pavasario apdžiūtų pušų kelmai.

Šiuos kirtimus galima vykdyti ne tik pušynuose, bet ir kitų medžių rūšių nederlingų augaviečių medynuose, kurių sudėtyje yra pakankamai tolygiai išsidėsčiusių pušų. Vertinimo metu teko matyti keletą kirtimų, vykdytų medyno sudėtyje vyraujant beržui ir eglei. Iškirtus šias medžių rūšis ir palikus rekomenduojamą pušų kiekį, atlikti kirtimai iš esmės niekuo nesiskyrė nuo vykdytų pušynuose.

Publikacijos data: 2010-01-04 Šaltinis: Prof. Antanas Juodvalkis, Prof. Stasys Karazija, Dr. Virgilijus Mikšys, "Mūsų girios", 2009/12