Labanoro regioniniame parke, už 7 km nuo Saldutiškio, Labanoro girios glūdumoj, šalia Alsuodžio ežero pasislėpęs mažas Paalsuodės kaimelis. Nemaža jo dalis patenka į Alsuodžio telmologinį draustinį, įsteigtą išsaugoti tipiškiems ir unikaliems pelkių kompleksams. Prieš 40 metų šiame kaimelyje buvo 21 sodyba, dabar belikę dešimt, iš jų tik dvi – nuolat gyvenamos. Emilija Birutė Žentilienė ir Ona Angelė Paliukienė, paveldėjusios iš tėvų mišką, jo nepardavė, neiškirto. Pasitarę su Labanoro regioninio parko direkcijos specialistais, savininkės nutarė  giminės atminimui išsaugoti  seno, kirvio nemačiusio miško gabalėlį, kurio plotas kiek didesnis nei 2 ha.

Paalsuodės kaime privačioje miško valdoje kertinės miško buveinės įsteigimo proga Labanoro regioninio parko direkcija lapkričio 18 d. organizavo gamtosauginį renginį, į kurį atvyko Lietuvos miško savininkų asociacijos atstovai, šio miško savininkė Emilija Birutė Žentilienė, Labanoro regioninio parko tuometinis direktorius Tomas Tukačiauskas su specialistais bei svečiai iš Aukštaitijos nacionalinio parko, žurnalistai. Nors ankstyvo rytmečio lapkričio dangus krapnojo smulkiu lietučiu, visiems susirinkus pro debesis pradėjo šmėkščioti saulė, suteikdama renginio dalyviams džiugesnės nuotaikos, kad yra pragiedrulių ir privačių miškų tvarkyme. Šios gamtosauginės idėjos autorius Tomas Tukačiauskas papasakojo, kaip buvo sumanyta įrengti šią kertinę miško buveinę.

O viskas prasidėjo nuo to, kad atvykusios į parko direkciją miško savininkės pasiteiravo, kokią ūkinę veiklą gali vykdyti savo 25 ha miško valdoje, esančioje saugomoje teritorijoje. Paklaustos, ar žino apie tai, jog „Natura 2000“ teritorijose už taikomus ūkinės veiklos apribojimus miškuose galima gauti ES numatytas kompensacijas, savininkės sakė nieko negirdėjusios. Po konsultacijos jos parašė prašymą Nacionalinei mokėjimų agentūrai gauti numatytą išmoką. Bendraujant su miško savininkėmis, parko darbuotojams kilo idėja pasirašyti sutartį dėl miško apsaugos, kurioje parko direkcija įsipareigoja pastatyti prie valdos informacinį stendą, iškelti inkilų bei informuoti apie savininkėms priklausančiame miško sklype naujai aptiktas augalų rūšis. Miško savininkės įsipareigojo 10 metų nuo sutarties pasirašymo pradžios miško valdoje nevykdyti jokios ūkinės veiklos (pagrindinių ir tarpinių kirtimų), išskyrus tuos, kai iškyla pavojus elektros linijai, vėjavartos užverčia miško keliukus ar reikia apsaugoti medynus nuo miško ligų, kenkėjų plitimo. Pasirašyta miško apsaugos sutartis grindžiama savanorišku šalių susitarimu.

Renginyje dalyvavusi miško savininkė Birutė Emilija Žentilienė pasakojo, kad nuo jaunystės dienų mylėjo tėviškės gamtą, mišką, jai labai patiko klausytis paukščių čiulbėjimo. Stovėdama prie parko pastatyto informacinio ženklo ,,Stundžių miško kertinė miško buveinė“, B. Žentilienė kvietė ir kitus miškų savininkus pasekti jos pavyzdžiu, saugoti bei mylėti gamtą, nebūti vien vartotojais. Ne todėl, kad taip kažkas liepia, bet todėl, kad to reikia patiems. Kaip sakė miško valdos savininkė, gyvendamas mieste žmogus pavargsta nuo triukšmo, skubėjimo, o atvažiavęs į mišką atgauna jėgas, dvasinę ramybę. Tikėkimės, kad ši graži labanoriečių iniciatyva sulauks pritarimo tarp gamtą mylinčių miško savininkų.

ONA DROBELIENĖ
VAIDAS VYŠNIAUSKAS