Įsiminė profesoriaus pasakyti žodžiai: padarytas klaidas žemės ūkyje galima ištaisyti per 3–4 metus, miškų ūkyje – prireiktų 100–200 metų.

Dalybos

Lietuvos miškai labiausiai nukentėjo per karą, vokiečių okupacijos metais. Jie buvo kertami be gailesčio. Pokario metais miškų ūkis patyrė daug pertvarkymų, bet miškai buvo saikingai kertami. Į Lietuvą buvo įvežama Rusijos miškų mediena, per penkiasdešimt metų karo nualintų miškų didžioji dalis buvo atkurta.

Per praėjusius dvidešimt metų didžiosios permaunos – miškų privatizavimas. Dabar Lietuvoje pusė miškų Valstybės, valdomi urėdijų, pusė – privatūs. Utenos miškų urėdija nesutampa su apskrities ribomis. Ji išsidėsčiusi Utenos ir Molėtų rajonuose, jai priklauso dalis Anykščių, Ignalinos, Zarasų, Švenčionių rajonų miškų.

Daugelis miškų rekreacinėse vietovėse – Šventosios ir Žeimenos upių baseinuose, urėdijos miškuose – per 400 ežerų, iš jų vieni gražiausių Lietuvoje – Aisetas, Siesartis, Baltieji ir Juodieji Lakajai... Nors urėdija plotu viena didžiausių Lietuvoje, bet miškai nederlingose žemėse, daugelis jų – smulkiuose masyvuose.

Minėtos aplinkybės, pasakoja urėdas Stasys Kvedaras, lėmė miškų privatizavimo rezultatus – Utenos miškų urėdijoje mažiau negu 20 proc. miškų liko valstybinių, t. y. urėdijos, o daugiau kaip 80 proc. – privatizuotų.

Parama

Urėdijos teritorijoje didesnė dalis miškų privatizuota, tačiau urėdija privačių valdų šeimininkams teikia daugelį paslaugų: gaisrų saugos, miško priežiūros želdinimo, medžių ženklinimo konsultacijas, privačių miškų savininkams rengiami seminarai, praktiniai užsiėmimai...

Privačių miškų savininkai turi labai daug lengvatų. Utenos miškų urėdija už tvarkomus mažiau negu 20 proc. miškų valstybei per metus sumoka beveik milijoną litų mokesčių, tuo tarpu daugiau kaip 80 proc. Privačių miškų savininkų sumoka 15 proc. už parduotą medieną gautų pajamų. Tai nesusidaro didelės pinigų sumos.

Urėdijos teikia privatininkams konsultacines paslaugas, o privačių miškų tvarkymas kontroliuojamas specialių organizacijų. Tačiau privatininkams įstatymas žymiai liberalesnis: valstybiniuose miškuose galima iškirsti vieneriems metams nustatytą medžių normą (paprastai ji neiškertama), o privatininkai per metus gali iškirsti artimiausių dešimties metų normą. Privatininkai be leidimų kerta sausmedžius, virstančius medžius, nereikia atsodinti iškirstų alksnynų...

Utenos miškų urėdijoje vidutinis privataus miško plotas, tenkantis vienam savininkui – 2,4 hektaro. Mažame plote miškininkystės mokslą, pažangų ūkininkavimą sunku pritaikyti. Urėdijos darbuotojai pasakoja, kad dar viena bėda, jog daug privačių savininkų gyvena toli nuo savo miško.

Kieno miškai greičiau tvarkomi?

Rajonų laikraščiuose gausu skelbimų: „Perku stačią mišką“, „Perku mišką išsikirsti“, „Perku mišką su žeme“ ir t. t. Tokių skelbimų autoriai taikosi į privačius miškus.

– Ar tiesa, kad privatūs miškai sparčiai kertami? – klausiu urėdo pavaduotojo Valentino Merkio.

– Jau kalbėjome, kad privatūs miškai dažniausia mažesniuose plotuose, nors jų yra įsiterpę ir į didelius masyvus. Liberalesni reikalavimai jų priežiūrai. Yra privačių savininkų, visų pirma vyresnės kartos žmonių, kurie jaučia miško dvasią, reikšmę poilsiui, kraštovaizdžiui, tačiau nemažai savininkų tevertina miško medieną ir už ją gaunamas pajamas

Privačių miškų savininkai parduoda miškus, nauji savininkai net kontroliuojančioms organizacijoms kurį laiką būna nežinomi... Jei mediena brangi – daugiau kertama privačiuose miškuose. Dabar mediena pigi, bet užsitęsęs sunkmetis gali paskatinti privačių miškų savininkus parduoti daugiau medienos ar perparduoti turimas valdas... Važinėjant po privačias valdas nesunku pastebėti, kad miškai juose retėja.

Kas „spaudė“ naują miškų privatizacijos kampaniją

Paskutinius mėnesius vyko ne diskusija, o „spaudimas“ privatizuoti miškus. Už privatizavimą pasisakė dalis Seimo narių, politikų.

Seimas kovo 19 d. priėmė rezoliuciją „Dėl valstybinių miškų išsaugojimo“. Ketinimas privatizuoti valstybinius miškus bent kuriam laikui atidėtas. O „spaudimą“ politikams darė baldų ir medienos perdirbimo pramonininkai. Juk iš privačių miškų savininkų medienos galima nupirkti ir lengviau, ir pigiau.

Lietuvos žaliasis rūbas

 Urėdijos miškai atsodinami ir tvarkomi. Ne tik Utenos, bet ir visose urėdijose valstybiniuose miškuose medžių iškertama mažiau negu leistina. Utenos urėdija kasmet atželdina per 100 hą plynų kirtimų, kasmet įveisia apie 120 ha naujų miškų. Miškai sodinami anksčiau buvusioje dirbamoje nederlingoje žemėje.

Miškai suskirstyti į grupes: vienur jie nekertami, nesodinami, gamta pati viską reguliuoja, kitur vyksta akuriamieji kirtimai, pasiekę brandą medžiai iškertami (pušys – sulaukusios 170 metų, eglės – 120 metų, ąžuolai – 200 metų, beržai – 90 metų) ir sodinami nauji.Miškotvarka užsiima žmonės, baigę miškininkystės mokslus. Tačiau miškuose vyksta ir medžioklės, lankosi poilsiautojai, uogautojai, grybautojai. Jų lankymasis sukelia nemažai problemų. Nors miško lankytojų kultūra gerėja, bet lėtai.Tėviškės žaliuoju rūbu turi rūpintis ne tik miškininkai. Turi gerokai pasikeisti žmonių elgesys gamtoje. Miškininkai į sodinimo talkas kviečia moksleivius, kad jie sužinotų apie girią, pajustų jos grožį, globotų augmeniją ir gyvūniją... Gamtos ir žmogaus santykiai turėtų būti darnūs, bet žmogus miško atžvilgiu vis tik dar pernelyg grobuoniškas.