„Gamink taip, jog norėtum pats pirkti“, – įsitikinęs visas krizes sėkmingai atlaikančios bendrovės vadovas
Gyveni, žiūrėk, ko nors ir prisireikia. Vaikštau po „Senukus“, dairausi. Negi neužsuksi į medžio gaminių skyrių. Akį patraukia gražiai supakuotos dailylentės. Koks griovelių tikslumas! Kokia obliavimo kokybė! Galai iki paskutinio milimetro lygūs! Negaliu atsigėrėti. Įprastai dailylentės parduodamos 3 m ilgio, kartais 2 m. O čia – 60, 70 cm. Tai, ko reikia aviliams, palangių apačioms, erdvei virš durų, balkonams ir pan. Kainos nesikandžioja. Neištveriu. Nusiperku. Aišku, domiuosi, kas gamino. Spėju – bus atvežta iš Lenkijos. Maloniai nusiviliu. Vietinės. UAB „Strielčių lentpjūvė“.

„Visa tai patyriau“

Visagalis internetas atveda į nedidelę gyvenvietę Prienų rajone – Strielčius. Važiuoju, dairausi. Bijau, jog galiu nepastebėti nedidelės lentpjūvėlės pastatėlio. Viliuosi – vis kokia pjuvenų krūva ar lentų rietuvė kelrodžiu pasitarnaus.
Bet tenka nustebti: vienintelės gatvės gale – didžiuliai sandėliai, asfaltuotas kiemas ir lentų rietuvės. Intensyviai šmirinėja krautuvas. Še, tai tau! Fabrikas, kitaip nepavadinsi. Visur švara, tvarka.
Mane pasitinka vyras pačiame brandume. Bendrovės direktorius Antanas Kavaliauskas. Susėdam jaukiame kabinetėly. Žvilgsnis pagauna gražiai įrėmintą nežinomo autoriaus mintį: „Jei tu iš skausmo nesiraičiojai kaip sliekas, jei nedegei šmeižtų ir apkalbų ugny ir jei tavęs nekeikia ir neskundžia niekas, atleisk, žmogau, bet tu negyveni.“ Direktorius pastebi mano nuostabą ir šypteli: „Visa tai aš patyriau.“

Administracija – minimali       

Įsikalbam. Pasirodo, medžio apdirbimo mokslų nekrimtęs. Pagal išsilavinimą – zooinžinierius. Ragavo ir lapių augintojo duonos, vertėsi grūdų prekyba, kol galų gale rado savo vietą, savo pašaukimą.
1993 m. įsigijo tris griūvančius kolūkio pastatus. Nusipirko kelis rusų gamybos gaterius ir ėmė pjauti rąstus. Tie seni gateriai iki šių dienų sėkmingai rąstus zulina, tačiau visa kita technika – vakarietiška. Šalia senųjų pastatų išdygo dar trys nauji.
Bendrovės kūdikystės amžiuje dirbo 5 žmonės, įskaitant direktorių. Šiandien – 57, kartais pasiekia 60. Tai aplinkinių kaimų ir gyvenvietės žmonės. Ant lėkštutės niekas specialistų neatnešė. Patiems teko rasti, o svarbiausia, išmokyti. Ne visi prigijo. Direktoriaus keliami aukšti reikalavimai gaminio kokybei ir darbo drausmei ne kiekvienam priimtini. Kas įpratęs dirbti „valdiškai“, kam pirštai ne į tą pusę lenkti, laisvė brangesnė už darbą – nepakeliui. Išaugo ir liko tikri specialistai. Kaip sakoma, branduolys. Ekonominio pakilimo metais kaita buvo didesnė – visur trūko darbo jėgos, daugiau vilionių. Kas išėjo, tai išėjo. Likę dirbo ir dirba nesidairydami, nesiblaškydami. Matyt, rimtą žmogų tenkina ir atlyginimas, ir darbo pobūdis, ir vidaus klimatas.
Stebina minimalus administracinis „aparatas“: direktorius, du meistrai, mechanikas ir buhalterė.

Reikia keisti požiūrį

„Didžiausia problema – tikrų specialistų stoka. Tiek trumpalaikiai darbo biržos kursai, tiek profesinės mokyklos stiprių kvalifikuotų darbininkų neparuošia“, – teigia A. Kavaliauskas.
Bet kaip profesinės gali parengti, jei metai iš metų programoje mažinamas praktinio mokymo valandų skaičius, akcentuojama teorija ir bendro vidurinio lavinimo dalykai?
„Valstybė turėtų keisti požiūrį į specialistų rengimą. Bedarbių minios, o dirbti nėra kam. Dairomės atvykėlių: ukrainiečių, kirgizų, baltarusių, turkmėnų ir pan. Gal nešvaistykim lėšų menkaverčiams kursams ar atėjūnų socialinėms garantijoms, o rimtai ruoškim savo žmones. Ypač jaunimą, kol dar turim, kol neišskrido“, – apmaudauja direktorius.

Nuo rąsto iki dailylentės

Bendrovės asortimentas labai įvairus: statybų ir apdailos mediena, briketai. Daugiau nei 200 rūšių. Skiriasi paskirtimi, ilgiu, pločiu: sienrąsčiai, lotai, skiedros, grindys, apvadai, pirties elementai, dailylentės. Direktorius juokais tvirtina: „Iš mūsų gaminių galima visą namą pastatyti ir įrengti. Trūks tik durų ir langų.“
Daugelis medžio apdirbimo įmonių dažniausiai nepainioja medžio rūšių: arba spygliuočiai, arba lapuočiai. Tačiau šios įmonės medienos paletė pati įvairiausia: eglės, juodalksniai, liepos, ąžuolai, uosiai ir kt.
„Ar teko maudytis pirty, iškaltoj liepos dailylentėm? Ne? Pabandykit – kvapas nenusakomas. Su jokiu kitu nepalyginamas“, – rimtai tvirtina direktorius.
Nesiginčiju. Tiesa, pirties statyti nesiruošiu, bet į „galvos kompiuterio“ atmintį įtraukiu. Maža kas. Gal pasitaikys proga išbandyti.

Žaliava – vietinė

Žaliavos gamybai toli neieško, į užsienį nesibeldžia, perka iš kaimyninių Prienų ir Trakų urėdijų. A. Kavaliauskas įsitikinęs, jog, perkant tiesiogiai iš urėdijų, nėra jokios korupcijos. Nauji „vėjai“, uždarantys kelius tiesioginiams perdirbėjų ir urėdijų ryšiams, turi „negerą kvapą“. Mintys ir siekiai atverti plačiau duris perpardavinėtojams ar prekeiviams su užsieniu žlugdo vietinę pramonę. Negi valdžios vyrams, verkiantiems dėl biudžeto stygiaus, neaišku, jog, sudarius palankias sąlygas vietiniams perdirbėjams, į iždą patektų dvigubi mokesčiai: iš medienos ruošėjų ir už galutinius gaminius. Pasimokyti reikia iš sumaniai ūkininkaujančių užsienio šalių.

Parduoda ne tik Lietuvoje

Dažno verslininko, ypač pradedančiojo, problema – kur parduoti. Kai „Strielčių lentpjūvė“ pradėjo veiklą, teko ieškoti pirkėjų. Tačiau jau pirmieji gaminiai patraukė kokybe. Sugundė net itin aukštus reikalavimus savo prekėms keliančius prekybininkus. Daugiau nei dešimt metų sudaromos pastovios tiekimo sutartys. Šalys sandoriu patenkintos. Daug kas norėtų bendradarbiauti su „Senukų“ prekybos centru, bet, kaip žmonės sako, „ne kožnam nabažnam...“ A. Kavaliausko vadovaujama bendrovė šventai laikosi tiekimo terminų, kokybės asortimento reikalavimų. Tiesa, pasak direktoriaus, tenka pavargti derantis, kai bandoma pateikti naują, dar rinkoje neišbandytą produkciją. A. Kavaliauskas šioje srityje itin išradingas, mąstantis. Ieško to, ko pageidautų pirkėjas, ko pasigenda parduotuvių lentynose ar panašaus pobūdžio įmonių asortimente. Tiekimas į „Senukų“ prekybos centrą sudaro 20 % gaminių. Kitą dalį parduoda statybinėms organizacijoms, stambioms įmonėms, individualiems pirkėjams. Į užsienį iškeliauja apie 70 % įmonėje gaminamų briketų. Vokietija, Danija – pagrindiniai briketų pirkėjai. Likusioji dalis parduodama vietinėje rinkoje.

Kokybišką gaminį – tik kokybiška technika

Niekam ne paslaptis, jog be geros įrangos aukštos kokybės nepasieksi. Bendrovės gamybos baruose šiandien veikia 3 „Waining“ obliavimo staklės, 4 „Ruf“ tipo briketų presai. Tai moderniausi šiuolaikiniai įrenginiai, žinomi visame pasaulyje. Kai atvyko dėl briketų pirkimo derėtis vokiečiai ir danai, pirmiausia paklausė, kokius presus naudoja gamyboje. Išgirdę „Ruf“ vardą, toliau tęsė kalbą, kuri baigėsi puikiais sandoriais.
Turi bendrovė savo technikos parką: miškovežį, traktorių, autokrautuvą, sunkvežimį, krautuvus ir pan. Visus įrenginius, elektros įrankius įsigiję tik kokybiškus, ilgai naudojamus. Tarsi vadovautųsi anglų išmintimi: „Nesu toks turtingas, kad pirkčiau pigų daiktą.“

Svarbiausia – kokybė

Kalbu, dairausi po teritoriją, cechus ir jaučiu – stipri įmonė. O kur sėkmės priežastis?
Direktorius susimąsto. Nelengva vienu sakiniu atsakyti. Tai kompleksas aplinkybių, sąlygų, ištakų ir verslo pamokų. Tačiau bene svarbiausia – įmonės vardas. Iškovotas sunkiu darbu, išmintimi ir ekonominiais skaičiavimais. Kertinis to žinomo vardo akmuo – kokybė.
„Tvirtinau ir tvirtinu: be aukštos kokybės verslas pasmerktas pražūčiai. Nepakanka išsikovoti gerą kokybės vardą. Kur kas sunkiau jį kasdien išsaugoti. Tiek meistrams, tiek darbininkams prie staklių nuolat kalu į galvą – gamink taip, jog norėtum pats pirkti. Dailylentė gera tik tada, kai gyva. Atmestinas darbas bet kurioj srity anksčiau ar vėliau kirs labai skaudžiai atgal. Žmogus, kuris šito nesupranta, man į pakeleivius netinka. Tokiais principais vadovaudamiesi pradėjom savo veiklą, taip dirbam visus septyniolika metų, taip yra šiandien“, – prisipažįsta A. Kavaliauskas.

Svarbios visos grandys

Siekiant aukštos kokybės svarbios visos gamybos grandys: kokybiški rąstai, tikslus pjovimas, džiovinimas, obliavimas. Net pakuotė ir pakrovimas. Jei viena iš minėtų grandžių nesuveiks – kaltink save.
Gerą vardą išsaugoti kartais sudėtinga. Sakykim, atveža žmogelis savo miško rąstus. Matė puikias įmonės dailylentes. Prašo tokias pat jam išpjauti. Suprantama, savo miško rąstai patys brangiausi, patys gražiausi, geresnių pasauly nebūna. Pažiūri specialistai – šakos, trūnėsių žymės, kiti „griekeliai“.
Per galvą verskis – geros kokybės neišgausi. Aiškina žmogui: parduok rąstus, pas mus nusipirk tikrai kokybiškų dailylenčių. Kur tau! Savos, ir viskas. Surizikuoja, pasiduoda įkalbinėjimams, paskui gailisi. Kenčia geras įmonės vardas. Pastaruoju metu šiuo klausimu tapo kategoriški. Gal kas išpuikimu pavadins, tebūnie. Geras vardas aukščiau visko.

Paklausūs ir kuro briketai

Kai pradėjo gaminti pjuvenų briketus, vardo neturėjo. Išbandę kitų gamintojų produkciją, pirkėjai skeptiškai žvelgė ir į bendrovės gaminį. Ne vieną pakuotę vos ne vos įpiršo, dovanom išdalino, bet savo pasiekė. Turi paklausą įmonės briketai. Ir vėl direktorius šypsosi: „Gražus buvo šių metų ruduo. Kas džiaugėsi, o mes... rankų netrynėm. Užsieniečiai ir lietuviai šalčių laukė – briketų nepirko. Kaupėsi atsargos sandėliuose... Kai suūžia žiemos pūgos, įsismarkauja speigas – išperka, bet lėšos tarsi įšaldomos.“

Krizė praslinko švelniai

Kalba pakrypsta apie realizacijos problemas, praėjusį sunkmetį, „reklamuojamą“ naują krizę. Ponas Antanas praėjusios krizės nesureikšmina. Dirbo kaip dirbę. Nė vienai dienai nesustojo, asortimento ar kokybės krizei neaukojo. Gal todėl ji švelniai praslinko pro šalį. Kokybiška prekė visada reikalinga. Tiesa, pirkimas kiek sumažėjo, bet, tuo laiku paleidus briketų gamybos liniją, ekonominė pusiausvyra išsilaikė. Stebino kas kita: pastaruoju metu smuko pirkimas. Direktoriaus nuomone, koją kiša pereitų metų vėtros, paguldžiusios daug vertingų medžių individualiuose miškuose. Nori nenori imasi žmogus medžius tvarkyti, pjauti, gaminti. Dažnas savo jėgomis ar pigiose lentpjūvėlėse, dirbtuvėse.

Finansai

Daugelis verslininkų apie juos kalba nenoriai. Ir A. Kavaliauskas į skaičius nesileidžia, bet vardija pagrindinius principus.
„Pirmiausia atsiskaitom su valstybe, tada – su tiekėjais. Po jų – atlyginimai darbuotojams. Niekada nevėlinam, nei krizei, nei vėtroms kaltės neverčiam. Uždirbai – atsiimk, kas priklauso. Kas liko – man. Neliko – nieko nepadarysi, teks prispausti uodegą“, – sako direktorius.
Pasak jo, darbuotojų atlyginimai nepriklauso nuo pardavimų, nes tai ne jų, o administracijos veiklos sritis. Darbininkai gauna tik už kokybę ir kiekybę.
„Bendrovė dėmesio vertų skolų neturi. Žinoma, nekalbant apie kasdienius tarpusavio pirkimo ir pardavimo reikalus. Todėl ji drąsiai gyvena šiandien ir be baimės žvelgia į ateitį. Net vėlyvojo rudens „perkūnija iš giedro dangaus“ – „Snoro“ bankrotas – tiesiogine pražūtimi negąsdina. Tiesa, nuostolių gali tekti patirti, nes dalis nuolatinių pirkėjų pragaištingą banko griūtį pajuto savo kailiu ir, ko gero, pinigėliai už patiektus mūsų gaminius nuplauks...“, – atvirauja direktorius.
A. Kavaliauskas žino šventą tiesą: net sėkmingai besisukantis verslininkas visur ir visada turi taupyti, ypač sąnaudas. Ką ir daro, tik, gaila, valstybė vis pagalius į ratus kaišioja.
Tačiau jis – ne šykštuolis. Labdaros lėšomis paremtas ne vienas renginys rajone, vaikų namai, krepšinio klubas „Rūdupys“, Prienų parapijos namai, sunkiai besiverčiantys seniūnijos gyventojai, vaikų darželiai, karo veteranai.

Nė akimirkai nesigaili

Kai užsimenu apie svajas, ateities planus, p. Antanas beldžia į stalą ir tvirtina esąs prietaringas. Svajonių, minčių nemažai, bet kol nepadarė, kalbėt nenori. Tiesa, prasitaria, jog pačias drąsiausias svajones stabdo vis kylančios energetikos kainos, nepastovumas mokesčių srityje ir kitos nuo verslininko norų nepriklausančios aplinkybės. Tačiau nė akimirkai neabejoju, jog apie naujus direktoriaus sumanymus ir darbus dar išgirsime.
Direktorius ir pagrindinis akcininkas A. Kavaliauskas nė akimirkai nesigaili pasirinkęs verslininko kelią, susiejęs gyvenimą su medžiu. Turi gyslelę. Ne tik pats dirba, bet ir šeimą į tą ratą įsuko: bendrovėje pluša žmona, baigę universitetus įmonėje darbuojasi ir sūnūs. Jauni, energingi, verslo vadybos mokslus krimtę. Kaip sako p. Antanas, „derybose už mane daug kietesni“. Gamybos sąnaudose ne tik gaudosi, bet ir pateikia daug vertingų pasiūlymų. Su žmonėmis, užsakovais bendrauja lengviau, šilčiau. Žodžiu, jau šiandien dirba sau. Džiaugiasi matydamas vaikų užsidegimą, rimtą požiūrį į savo tiesiogines pareigas.
Direktorius darbo valandų neskaičiuoja. Dirba kiek reikia ir kada reikia. Cechuose būna dažniau nei kabinete. Juokauja, jog pusę gamybos meistro etato tikrai atidirba.
 

Šaltinis Žurnalas "Miškai"